Mano pareiga – dovanoti džiaugsmą kiekvienam…

Pradedant kalbą apie Ilją Vatkiną, iš kart pabrėžkime jo neabejotiną Asmenybę. Tai reiškia, kad jis (mūsų herojus) yra sektinas pavyzdys ne tik savo srityje, bet ir yra daugelio gyvenimo ir kultūrinių procesų, pasireiškiančių visuomenėje, centre.

Jo žavesiu, charizma ir geranoriškumu negalima suabejoti. Ilja – žmogus iš didžiosios raidės ir tikras Miesto numylėtinis. Vilniuje sunku surasti žmogų, kuris jo nepažįstų ir nemylėtų: visiems Vatkinas suras tvirtą rankos paspaudimą, spindinčią šypseną ir keliolika širdingų paramos žodžių. Lietuviško, o gal būt ir visų Baltijos šalių, šansono tėvas – štai koks jis. Tai žmogus, artistas, muzikantas, ne tik šio žanro lyderis „Marijos žemėje“, bet, kas labai svarbu, asmuo, sugebėjęs įdiegti pagarbą šiai labai subjektyviai estetikai, kai kurių pagarbiai vadinamai „miesto šansonu“, o kai kurių nuolaidžiai – „restoranine daina“. Ilja Vatkinas, kurio grupė „KUPE“ papuošė savo puikiais ir emocionaliais pasirodymais daug uždarų vakarų ir vakarėlių, skirtingo rango banketų, vestuvių ir jubiliejų, nesigėdija, o atvirkščiai, didžiuojasi pasirinktu kūrybiniu keliu.

„Gaila, bet daugelio nuomone dainuoti vestuvėse, restoranuose – tai nerimta. Aš gi  bandžiau įrodyti, kad tai yra kultūra, net kultūros sluoksnis, kuris yra vadinamas restoraniniu. Žmogus ateina į restoraną pailsėti ir pasiklausyti geros muzikos. Vadinasi, kiekvienas muzikantas privalo suteikti žmogui tą dėl ko jis atėjo. Aš garsiai pareiškiau, kad yra restoraninė kultūra, ji tokio pat aukšto lygio, kaip ir bet kuri kita“, viename iš interviu pareiškė I.Vatkinas.

Taip, Ilja Vatkinas yra restoraninės kultūros Lietuvoje (Baltijos šalyse) atstovas. Tačiau kalbėdamas apie save, kaip apie šios kultūros adeptą jis aiškiai kuklinasi, nes šio № 1  Lietuvoje šansonje pastangos, ambicijos, talentas išeina daug plačiau už restoranų ribų. Maestro Vatkinas  nepaisant savo dar jauno amžiaus (vos 40  m.), ugdo jaunus muzikantus, nuoširdžiai džiaugiasi svetimais pasiekimais ir liūdi dėl kolegų nesėkmių; keletą metų iš eilės jis organizavo Tarptautinį Rusų Šansono festivalį, kuriame be grupės „KUPE“ dalyvavo ne tik  jauni I.Vatkino mokiniai iš Lietuvos, bet ir brandūs žanro meistrai iš Rusijos: Mihail Šeleg, Vladimir Černiakov, Katia Ogoniok…

Prieš keletą metų nenuilstama energija ir meilė žanrui pastūmėjo Ilją Vatkiną kartu su Didžiuoju Sankt Peterburgo Marijinskio teatro Rimskio-Korsakovo vardo simfoniniu orkestru įrašyti dvasingą, alsuojanti romantiniu lyrizmu  albumą „Ja idu po-ka-vru“. Be populiarių hitų, kurių grupės „KUPE“ repertuare nesuskaičiuojama, atliekamos savos kūrybos bei specialiai jam sukurtos dainos. Šiandien grupei „KUPE“ teikiama nemažai pasiūlymų, tačiau pasirenkami tik tie kūriniai, kurie pilnai atitinka grupės reikalavimus.

„Esminis reikalavimas, suprantama, profesionalumas. Nepritariu tuščiažodžiavimui. Muzika ir žodžiai turi ne tik atitikti vienas kitą, bet ir būti kupini prasmės, aktualumo, gėrio, amžino… Todėl bet kuri grupės „KUPE“ daina – tai gabalėlis istorijos, gabalėlis amžinybės, gabalėlis dainos kūrėjo biografijos. Pavyzdžiui, “Kursk“ – tai daina apie povandeninio laivo žūtį.  Mano nuomone, ši daina nepraras savo aktualumo ir po 100-200 metų, nes „Kursko“ žūtis – tai tautos tragedija. O daina „Piterskij dozd“ lyrinė. Praėjus amžiams, Piteris, Sankt Peterburgas, asocijuosis žmonėms, net nebuvusiems ten, su tais pačiais dalykais – baltosios naktys, pakeliamieji tiltai ir pan.“

Dar vienu  iššūkiu, praplečiančiu  nustatytą šio žanro sampratą, buvo idėja sukurti minifilmą. Kartu su puikiai parinkta kino režisierių operatorių, aktorių komanda Iljai Vatkinui vaizdo klipe „Sinij dymok“ papasakoti dramatišką buvusio „afganiečio“ likimą, po visų gyvenimo išbandymų ir priverstinės vienatvės, atradusio netikėtą ir nuostabią meilę.

Šis klipas tapo pačiu brangiausiu ir kokybišku kūriniu Lietuvos šou verslo istorijoje. Filmavimui buvo panaudota nemažai karinės technikos, pakviesti šimtai žmonių masinėms scenoms sukurti. Kvalifikuotų instruktorių pagalba mūšio scenos atrodo lyg dokumentinio filmo kadrai. Reikėtų pridurti, kad vaizdo klipo režisierius yra legendinis Lietuvos kinoperatorius, 1975 metų laidos “auksinis“ VGIKo abiturientas Algimantas Mikutėnas. Be talentingų jaunųjų aktorių, pagrindinius vaidmenis klipe atliko Rusijos – Lietuvos teatro ir kino  legenda Regimantas Adomaitis; Kauno Dramos teatro aktorius Tomas Erbrederis, populiarus modelis Erika Stasiulevičiutė. Vaizdo klipas patenkino visų projekto dalyvių lūkesčius. Jis iš karto pateko į Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Baltarusijos televizijos eterius.

Bet visi tie „skrydžiai“, kūrybiniai (ir gyvenimo) eksperimentai, drąsūs koncertai prieš išrankesnę auditoriją (Vilniuje albumas „Ja idu po-ka-vru“ grupės „KUPE“ buvo pristatytas prestižinėse Kongresų Rūmuose kartu su Lietuvos Nacionalinio Gintaro Rinkevičiaus simfoniniu orkestru ir Vilniaus Dramos teatro aktorių trupe) nepakeis Iljos Vatkino ir jo grupės „KUPE“ pasirinkto kelio – dovanoti  muzikos ir bendravimo džiaugsmą neįpareigojančioje aplinkoje…

Žurnalas „Lietuva pristato“

2007metai