Pasak  žinomo atlikėjo žodžius,jaunystėje tarp jo bendraamžių gyvavo alkūnės įstatymas,draugystė,romantika,ir tai formavo jį kaip asmenybę.

Grupės „KUPE“ solistą ir įkūrėją Ilją Vatkiną vadina rusų šansono tėvu Lietuvoje.Mes susitikome su juo,ir Ilja perrinkinėjo stygas,o jo aksominis,truputi kimus balsas skambėjo taip nuoširdžiai ir prasiskverbiančiai,kad per kūną praėjo šaltkrėtis,o sieloje gimė nostalgijos jausmas.“Geltonos gitaros sulenkimą tu apkabinsi švelniai,styga aido šukėm pradurs įtemptą aukštumą“…(„Izgib gitary žoltoj ty obnimeš nežno,struna oskolkom eha pronzit tuguju vys“)..Kažkas yra jo vykdime tokio,kas užgauna sielą ir širdį,sukietėjusius per sunkius paskutinius dešimtmečius.

- Rusų šansonas-kas tai per žanras:blatniakas,kalėjimo ar restoraninė lirika?O gal sielos bardų muzika.

- Šansonas-prancūziškas žodis,reiškiantis „dainą“.Bet rusų šansonas-tai ne paprasta daina,o gabalėlis kažkieno likimo,tai tiesiog gyvenimas.Netgi „Murka“,kurią vieni priima su ironija,o kitiems ji liečia širdies gelmes,taip pat kažkieno biografijos dalis.Šitas dainas reikia nepaprastai klausyti,jas reikia suprasti,todėl šansone labai svarbūs:tekstas ir intonacija,mimika,gestai,sielos šiluma,kuriuos tu įdedi į atlkimą.Šansonas-tai sielos klyksmas:buvo,koncertavome prieš veteranus „afganus“ arba „čečenus“ ir matėme,kaip šitie galingi vyrai verkė.Man šansonas-tai ir Okudžava,Vysockis,Vizbor,Kamburov,Nikitiny,Mitiajev,Gorodnickij,Galič,Rozenbaum.

- Kodėl šansonas taip glaudžiai susijęs su kalėjimo tema?

- Žinote,vieniems „Lesopovalo“ daina „Belyj lebed na prudu“-tai apie koloniją „Belyj lebed“ Solikamske Permės apskrityje: ypač griežto režimo kolonija,kur kali nuteistieji iki gyvos galvos.Apie tai ir buvo parašyta daina.O aš dainuoju apie baltą gulbę-išdidų paukštį,garsėjanti savo ištikymybę.Tai yra,kada tu dainuoji „Postoj,parovoz,ne stuchite koliosa“,kažkas,kas nematė Gaidajaus filmo,gali nuspręsti,kad tai-„puiki daina apie garvežį.Juk neavarbu,ką tu dainuoji;svarbu,kaip tu dainuoj ir ką nori tuo pasakyti.Tą pačią dainą galima sudainuoti taip,kad jos esmė gali kordinaliai pasikeisti.Taip ir „Vladimirskij central“ vieniems-apie kalėjimą,kitiems-šalies istorijos kartos himnas:ką daryti,keleto kartų skonis susiformavo pagal mūsų istoriją,iš kurios žodžių neišmesi. Milijonai kalėjo kalėjimuose.Aišku,tarp jų buvo ir nusikaltėlių,bet buvo ir padorių žmonių.Tačiau,tie kurie tikina,kad šansonas-tai „blatniakas“ ,lygina Dievo dovaną su kiaušiniene.Šansonas-tai bendravimas,kodas,raktas į nuoširdumą.Rusų šansone yra rusų dvasia,rusų mentalitetas.

Kada manęs prašė:“Ilja,sudainuok“Murka“,aš nesuprasdavau audringos publikos reakcijos.Paskui supratau:tai romantinė meilės istorija,OGPU darbuotojos Marusios Klimovos,įsimylėjusios į banditą,užgauna sielos gelmes net tiems ,kurie nekalėjo.O viskas todėl,kad sukelia stiprias emocijas,sukuria nuotaiką.

Aišku kalėjimo lirika ypač paklausi tam tikroje aplinkoje.Aš apie tris šimtus kartų koncertavau kolonijose.Pirmąkart-1986 metais nepilnamečių kolonijoje Sniego gatvėje.Aš su gitara užejau i salę,kurioje buvo 500 žmonių-tūkstantis akių:tai buvo galingas adrenalino išsiveržimas.Tu įeini į visiškai nepažįstamą tau uždara erdvę ir supranti:šitie žmonės vykdė nusikaltimus-pas bet kurį žmogų tokioje situacijoje kyla baimė.Aš jiems dainavau dainas grupės „Mašyna vremeni“,Antonovo ir supratau:koncertas kolonijoje-tai savęs patikrinimas,todėl,kad ten neatleidžia melo.

Štai sėdi pusė tūkstančio žmonių ir salėje-nė garso,mirtina tyla.Kaip pasiekti juos?Man reikia kiekvieną balsę sudainuoti taip,kad pas žmogų per kūną šiurpuliukai bėgtų.“Polem,polem,polem,belym-belym polem dym“-bet kuris užsienietis,net nežinodamas kalbos,supras emocionalinį šitos dainos įkrovimą.Žmonėms reikalingi emocionaliniai pergyvenimai,kuriuos duoda daina,ir kolonijose irgi gyvena žmonės.Bet,aš pastebėjau,kad kalėjimo lirika labiausiai mėgsta teisėsaugos darbuotojai-štai toks paradoksas.

Kartą mane pakvietė dainuoti buvusiųjų policininkų kolonijoje.Aš pasiūliau organizuoti koncertą ne salėje,o kavinėje,kad jaukiau būtų,kaip namie.Įeinu į salę,ir girdžiu:“Iliuha,brolau,davaj,“Vladimirskij central“!Mane tas „brolau“ apstulbino:jeigu Jūs čia visi „blatni“,tai einam į aktų salę,ir aš dainuosiu Jums „Privet,nachalnichek,kakoj bazar-vokzal“,“Napisala Zojka mne pismo“ ir t.t.Jeigu šias dainas iš tikrųjų dainuoja banditai-tegu,bet neseniai jug patys prieš juos kovojote:negalima žaisti su banditų pasauliu,reikia arba būti jame,arba ne.O juk aš atėjau jiems papasakoti istorijas apie jausmus.
- Kaip be televizijos pagalbos Jums gaunasi palaikyti populiarumą?

- Iš tikrųjų,aš ne medijos pasaulio žmogus:iki 46-ių metų niekas manęs nerodė per televiziją.Bet aš turiu savo auditoriją skirtinguose miestuose.Aš koncertuoju Lietuvoje,Rusijoje,Ukrainoje,Gruzijoje,vakarų šalyse.Koncertavau Beslane,iš karto po teroristų užpuolio ant mokyklos-tai buvo labai sunku:išrinkti toną,nesuklysti.Per tris minutes tu turi papasakoti istoriją,kuri apdraskys kažkieno širdį ir privers verkšlenti sielą arba atvirkščiai –džiūgauti.Aš pravažiavau 7 tūkstančius kilometrų per Kaukazą,koncertavau Čečėnijoje,Ingušetijoje,Osetijoje,ir supratau:mes gyvename savuose rūpesčiose,net neįtardami,kad tūkstančiai,milijonai žmonių gyvena siaubinguose sąlyguose,bet jie irgi nori mylėti,būti laimingi,vaikščioti į restoranus,kiną,koncertus.Jie stengiasi išgyventi,o mes-gyventi geriau.

Man tai psichologija-su specialios energetikos pagalba sukurti tokią atmosferą,kad priversti ploti daugiatūkstantinę salę skirtingų žmonių skirtingo amžiaus,pilietybės,socialinio sluoksnio,politinių pažiūrų,skirtingų estetinių skonių.Dainos harmonija kartais grindžiama tik iš trijų akordų,o sielą,o no jos užgauna kvapą.Paradoksas?!O kas liečia populiarumą-mediaindustrija gali momentaliai padaryti žmogų populiarų:taip ųvyko su Vaenga,Lepsu,Stasu Mihailovu,bet kažkodėl  tada,jie buvo toli nebejauni.Bet argi jie nebedainavo iki tol?Apie Staso Mihailovo egzistavimą plati auditorija sužinojo  kai jam buvo 48 metai.Tad jeigu žmogų nerodo per televiziją,tai nereiškia,kad jis nepaklausus auditorijos-plačiam populiarumui šiandien atveda visai kiti mechanizmai.

Kaip daina ,gitara tapo profesija?

- Šeima mano darbšti:mama dirbo Eidukevičiaus fabrike ,o tėvas „Elfoje“.Būdamas 9 metų aš jau grojau gitara ir dainavau.Visuose šeimos šventėse tėvai prašė:“Iliuša,sudainuok!“.Kieme mes visi barškinom gitarom,domėjomės kiemo,bardo dainomis,Vysockiu-štai kodėl aš pasirinkau būtent šansoną.Kieme buvo daug vaikinų,atsilaisvinusių iš kolonijų,jie atvedė į mano repertuarą blatniaką.Iš pradžių man atrodė,kad muzika-tai šiaip,laiko praleidimas,bet dvylikos metų aš tapau muzikos festivalio Lietuvoje laureatu,o šešiolikos,1981 metais,-SSSR tautų draugystės festivalio laureatu Minske.Štai tada,aš nusprendžiau –muzika mano pašaukimas.Bet 1985-ais išėjau į armiją.

-…ir pakliuvote į pulko orkestrą?

- Visai ne-buvau pasiūstas į bako karius,nors puikiai grojau ir būgnu(beje,pagal specialybę,gauta Vilniaus konservatorijoje,aš džazo būgnininkas).Man buvo 18 metų,kada aš buvau dykumoje:tarnavau Čitinijos apskrytyje,Užbaikalėje,starsynoj tankovoj roty.Sunku buvo priprasti prie klimato:kada Lietuvoje buvo +6,ten -24.Mano mokėjimas dainuoti ne truputį nelengvino mano tarnavimo-atvirkščiai,manęs galėjo paprašyti koncertuoti konceliarijoje,kur iki penkių ryto reikėjo dainuoti apie miesto gėles.Bet jokių nuolaidų negaudavau-6-ą ryto tekdavo keltis,kaip ir visiems.Ir taip pat ploviau grindis,sedėjau tanke.bet praėjo dveji metai,ir ąš sugrįžau:kada mano žydiška mama,pripratusi išrinkinėti Iliušai geresnį kąsnį baltos vištienos mėsos,pamatė mane su medaliais,ir dar su cigarėte burnoje,ji vos neapalpo.Armija buvo labai stipria mokykla,ji daug man davė,išauklėjo atsakomybės jausmą,padarė tikrų vyru.Mes dvydešimties metų,ateidavome iš armijos tikrais,patyrusiais vyrais,galėjome pramaitinti šeimą ir išgyventi bet kokioje situacijoje.Aš manau,kad pas šiuolaikinį jaunimą nėra tokios jaunystės-mes turėjome aistrą,alkūnės jausmą,draugystę,romantiką.Mano neseniai pasirodžiusiame albume :“Sielos prisiminimai“,yra daina „Draugai“.Joje yra tokie žodžiai:“Kaip gaila,kad laba diena ir laba vakara mes nesakome draugams metais“(„Kak zal shto dobryj den,i dobryj vecher,ne govorim godami my druzjam“.Tai p ir yra:šiandien visi draugai-vaikystės,jaunystės,universiteto-išsibėgiojo.O mūsų vaikai,jie visai kitokie,viskas pas juos kitaip,jie ne blogesni,tiesiog kitokie.Štai Olego Mitiajevo daina-apie mūsų kartą.Mes galėjome taip tauriai ir dorai išreikšti savo jausmus,kad tai suspausdavo širdį ir tikriausiai jaudino net pačius griežčiausius eismo policininkus:

"V gorodke городке pereferijnom otdajot benzinom vesna,dremlet sladko zamorochennyj narod.I redejet mgla nad trassoj,na kotoroj beloj kraskoj napisal kakoj-to mestnyj idiot:“S dobrym utrom,liubimaja!“Krupnymi bukvami:“S dobrym utrom,liubimaja!“,-ne zaleja belil.I lezyt neliubimaja nadpis,ogni mania,i s Luny razlichimaja,i s okrestnyh svetil“.

- Jūs sugrįžote iš armijos į visai kitą šalį-ant slenkčio buvo 90-ieji...

- Aš dainavau legendiniame restorane „Viola“ prie žaliojo tilto-ten dabar parduotuvė „IKI“.Tai iš tikrųjų buvo „Brigados“ restoranas.Ir kiekvieną dieną eidamas ten aš ėjau lyg paskutinį kartą:kiekvieną vakarą ten skrido lekštės,duždavoindai,griaudėjo susišaudymai-viskas kaip filmuose apie mafią.Mano mama,kuri visą gyvenimą fabrike siuvo batus,su slaptu pavydu sakė:“Dieve,koks nuostabus pas tave darbas-ateini ir pavalgai sau,kitus palinksmini ir dar pinigus už tai gauni“.Kartą aš pakviečiau tėvus į restoraną,pasodinau už staliuko.Po valandos jie su didžiulėm,kupinom baimės akim maldavo kad išeičiau kartu su jais:salėje prasidėjo muštynės,ir dar su dujų balionėliais.O iš vietų „bratkos“ rėkė:“Davaj stiuardėsė vardu Žana“Bet aš nebuvau restoraniniu,boheminiu žmogumi-kažkaip mane nežtraukė tas sukūrys,buvo manyje kažkoks strypas,o daugelio iš tų,su kuriais aš dainavau tada 90-ais,jau nebera:nusigėrė,arba mirė nuo kulkos,arba nuo narkotikų.Ir nors šiandien aš dažnai dainuoju restoranuose,korporativuose,vestuvšse,gimtadieniuose,aš ne „tusovshikas“:aš gan konservativus,ir klubaiišgeruvės-tai ne man.

1997 metais mes užrašėme albuma pagal Georgijaus Dekanidze eiles „bemiegės naktys“.Aš atsimenu,90-ųjų vydury man teko koncertuoti prieš „bratkų“ kompaniją Kaune-aš mačiau,kad salėje bręsta rimtas konfliktas:įtampa siekė maksimumo,ir štai turėjo būti pabaiga su susišaudymu.Aš supratau,kad reikia pauzės-muzika kartais stiprina emocijas.aš nutylau,o paskui akompanuojant gitara uždainavau Okudžavos dainą „Vinogradnaja kostochka“.Žinojau,kad šitie žmonės blogai kalba rusiškai,ir netikėtai po žodžių „A inacče začem na zemle etoj večnoj žyvu...“ salėje pakibo skambanti tyla.Ir netikėtai jų lyderis rodo man gestą-garsiau,garsiau dainuok!O paskui priėjo ir pasakė:“Tu tokias sielos stygas užkabinai,taip gyliai pažvelgiai vidun,kad mes patys ten pažvelgti bijome“.

- Rusų daina liečia sielos gelmes bet kokios tautybės žmogų?

- Žinote,juk mūsų siela vystėsi muzikoje minore.Mes gymėme minore:augome ne amerikiečių ir afrikiečių ritmuose-ne,mūsų  stichija „Oj cvetiot kalina“,“Staryj klion“,“Nad okoškom mesiac,pod okoškom veter,obletevšyj topol serebrist i svetel“.Amerika,Afrika,priešingai,gymė mažore- taip amerikos kultūra ir pastatyta.O rusų daina pažadina tokius giliausius jausmus,tokią nostalgiją,tokią šviesią širdgėlą,kokią ne viena kalba,nei kita muzika neperduos.

Jelena Jurkevičienė